Prievartinis ideologijos primetimas žmonių grupei pagrįstai laikomas nusikaltimu. Ne taip svarbu, kokia ta ideologija ar kokia valdžia ja remiasi. Tiek nacistinė Vokietija, tiek komunistinė Sovietų Sąjunga (be abejonės ryškiausi pavyzdžiai) ideologiją primetė prievarta, nutildė oponentus, sunaikino bet kokią žodžio laisvę. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių šie du režimai laikomi pasibaisėtinais ir nusikalstamais. Jau nekalbant, žinoma, apie milijonus žmonių, kurie buvo pražudyti, nes neįtiko dviejų totalitarinių valstybių ideologijoms.

Šio straipsnio tikslas yra atkreipti dėmesį į ideologinę grėsmę, iškilusią mūsų laikų demokratiniam pasauliui. Vakarų visuomenės netenka demokratijos garantuojamų teisių ir laisvių, nes jų piliečiai dažnai nesiryžta užkirsti kelio ideologijos, sausai ir maskuojamai vadinamos politiniu korektiškumu, plitimui. Siekdamas atverti šią maskuotę, terminą „politinis korektiškumas“ vartosiu ne vien kaip netinkamų, užgaulių žodžių ar frazių atsisakymą, bet ir kaip antidemokratinį ir nesąžiningą bandymą iškelti radikalias kairiųjų ir liberalų ekstremistų įdėjas aukščiau paprasčiausio teisingumo ir sveiko proto.

Kaip teisingai pastebėjo William S. Lind, „pirmą kartą istorijoje amerikiečiai turi bijoti to, ką jie sako, rašo ir galvoja“. To, deja, nebegali išvengti ir Vakarų Europos valstybių piliečiai. Mes, lietuviai, šiuo požiūriu atsiduriame nelyginant kokioje demokratijos saloje – nei esame valdomi diktatorių ar diktatoriukų (kaip toliau į Rytus nusidriekusios tautos), nei gyvename politinio korektiškumo ideologijos suvaržytoje ir dėl to nelaisvoje visuomenėje (kaip daugelis vakariečių). Nepaisant to, šio pavojingo demokratijoms primetamo reiškinio daigų kartais jau galime pastebėti ir savo šalyje, todėl tenka būti ypač atsargiems juos atrandant ir įvertinant.

Nors lengvai atpažįstami politinio korektiškumo požymiai Vakarų valstybėse pradėjo rastis tik XX amžiaus pabaigoje, jo ištakų derėtų ieškoti gerokai anksčiau. Paprastai šio reiškinio pradžia siejama su 1923 metais neomarksistų intelektualų įkurta Frankfurto kritinės teorijos mokykla, oficialiai pavadinta Socialinių tyrimų institutu.

Frankfurto mokyklos atstovai buvo žymūs mąstytojai – M.Horkheimeris, Th.Adorno, W.Benjaminas ir kiti. Laikui bėgant jie suprato, kad marksistinė revoliucija nebėra įmanoma remiantis vien darbininkų klase. Sėkmingas tokio tipo perversmas įvyko tik Rusijoje (Sovietų Sąjungoje), bet ne Vakarų valstybėse. Kad marksistinė teorija iš naujo įgautų galios, joje būtinai reikėjo kažką pakeisti.

Todėl buvo atsisakyta didelės dalies Markso idėjų – ekonominis revoliucijos pagrindas pakeistas kultūriniu, o didžiausiu žmonijos priešu staiga tapo nebe kapitalizmas, bet visa Vakarų civilizacija ir jos kultūrinė „priespaudos“ tradicija. Be visų šių pokyčių, neomarksistams dar reikėjo sukonstruoti arba surasti naują, pajėgesnę klasę, senosios pakaitalą, kuri galėtų sukelti revoliuciją demokratiniame Vakarų pasaulyje.

Sprendimą pateikė Herbertas Marcuse – Vakarų revoliucijos veikiančioji jėga turės būti seksualinės mažumos, imigrantai, neįgalieji ir visos kitos demografinės grupės, kurios dėl vienos ar kitos priežasties galėtų jaustis engiamos. Net moterys, juk jos gyvena „tironiškame vyro pasaulyje“. Idėja buvo geniali – kai vienintele įsivaizduojama „dauguma“ lieka sveikas baltaodis vyras, pačios „mažumos“ tampa tikrąja dauguma ir gali sukelti revoliuciją. Tokioms institucijoms, kokia yra, sakykime, Katalikų Bažnyčia, vietos apskritai nebuvo palikta – jos vis tiek išnyks arba bus sunaikintos.

Nauja ir užmaskuota marksistinė teorija greitai plito – universitetuose ėmė steigtis anksčiau negirdėti ir niekam reikalingi nebuvę mažumų studijų departamentai. Atsirado tokios mokslų kryptys, kaip lyčių studijos (gender studies), homoseksualumo studijos (gay and lesbian studies), rasizmo studijos (racism studies) ir net neįgalumo studijos (disability studies). Tai suprantama, nes darbo politinio korektiškumo apaštalai turėjo daug – juk reikėjo perrašyti visą oficialią žmonijos istoriją. Nuo šiol ji turėjo tapti mažumų (dabar jau tapusių dauguma) priespaudos istorija. Todėl iš tokių departamentų politinio korektiškumo idėjos sklido garsiausiai. Logiška, kad iš jų ypač garsiai sklinda ir dabar – institutai niekur nedingo ir jų funkcijos per daug nepakito.

Štai kaip savo studijas laiške man aprašė viename iš geriausių Didžiosios Britanijos universitetų (University College London) studijuojantis draugas: „Kaip jau esu minėjęs, šitas universitetas yra absoliučiai raudonas. Tikrai erzina vienas, pavyzdžiui, pastoviai išsidirbinėjantis dėstytojas: “tikiuosi klasėje nebuvo kokių fundamentalistų krikščionių” arba “pasakykit iš anksto, jei kas iš jūsų krikščionis.” Jaučiuosi lyg pjaustomas virbalais – ne dėl to, jog būčiau krikščionis (žinau, jog nesu), bet dėl to, kad viena žmonių grupė yra pastoviai stigmatizuojama. Seniau buvo stigmatizuojamas, tarkim, žydas, dabar šaipomasi iš krikščionio – koks skirtumas? Mano universitete, jei esi krikščionis, būtum priverstas tai slėpti, nes tiesiog nerastum vietos. Nebent įgautum didelį autoritetą ir išrėžtum: o aš tikiu!“

Politinio korektiškumo pavyzdžiai. Kaip tai veikia?

Kaip ir kiekviena totalitarinė ideologija, politinis korektiškumas siekia užgniaužti ir nutildyti bet kurią prie jo nederančią nuomonę ar požiūrį. Tam pasirinktas itin veiksmingas būdas – cenzūra. Argi nėra lengviausia nutildyti oponentą jo mintis oficialiai uždraudžiant? Dar lengviau, kai visuomenė įtikinama, kad draudimais siekiama teisingumo ir jais norima tik sustabdyti diskriminaciją.

Deja, tai nėra tiesa, nes politinis korektiškumas eliminuoja ne vien užgaulius žodžius, bet ir tokius, kurie kaip nors prieštarauja primetamai ideologijai. Kalba dekonstruojama taip, kad nuo šiol ji ir įteisina mažumų dominavimą, ir tampa patogiu kairiųjų intelektualų įrankiu diskusijoje. Juk tas, kuris kontroliuoja kalbą, turi daugiau šansų kontroliuoti ir argumentus.

Politinio korektiškumo beprotystės peržengiamos ribos labiausiai pastebimos šiose žmogaus teisių srityse: 1) Netradicinės seksualinės orientacijos asmenų teisės (LGBT rights); 2) Moterų teisės (Women‘s rights); 3) Antirasizmas (Anti-racism).

Štai ginant, sakykime, (1) homoseksualų teises, toli gražu nebeužtenka kriminalizuoti įžeidžiančius epitetus jų atžvilgiu. Būtina pertvarkyti didžiulę oficialiosios kalbos dalį. Tokiu atveju net žodis „mama“ tampa labai nepatogiu – kai kuriose Vakarų valstybėse homoseksualų teisių aktyvistų dėka šis žodis jau buvo pašalintas iš oficialių dokumentų, kaip galimai įžeidžiantis tos pačios lyties poras. Nuo šiol vietoje „mother“ ir „father“ pildantiems dokumentus tenka nurodyti „parent 1“ ir „parent 2“. Ar neprimena „naujakalbės“ iš žymiojo Orwello romano?

O ar kam nors dar įdomu, kad toks pasikeitimas užgauna bent dalį heteroseksualių porų? Juk tokiu būdu sutrikimas oficialiai įteisinamas kaip norma, o sveikas seksualinis potraukis ir tradicinė šeima nustumiami į šoną kaip antraeiliai dalykai. Paprastai tariant, baimė pažeisti homoseksualių porų teises šiuo (ir daugeliu kitų) atveju užgožia elementarias heteroseksualių porų teises.

Tokie pavyzdžiai yra mažytis lašelis Vakarų politinio korektiškumo vandenyne. Kaip ir skirtingoms lytims skirtų tualetų panaikinimas ar pseudomokslinis homoseksualių santuokų propagavimas. Politinio korektiškumo persmelktose visuomenėse neretai nuklystama ir į sveikam žmogui niekaip nesuvokiamus kraštutinumus. Kalbu apie Olandijoje įregistruotą pedofilų partiją ar tai, kad Graikijoje pedofilija pripažinta neįgalumu ir dėl jos mokamos pašalpos. Tikriausiai Lietuvoje po tokių sprendimų kiltų pilietinis karas…

Politinio korektiškumo apologetai ne ką menkiau persistengia „gindami“ (2) moterų teises. Jie skelbia, kad gyvename visuomenėje, kurioje viešpataujantys vyrai yra bjaurūs moterų engėjai, todėl tokį pasaulį būtina pertvarkyti iš pagrindų. Visa, kas iki šiol egzistavo kaip tiesa, turi būti iš naujo persvarstyta ir, jei reikia, pakoreguota taip, kad nekonfliktuotų su „politiškai korektiškais“ feminisčių įsitikinimais. Tokiu pagrindu gimė daugybė pseudomokslinių niekalų, kurie šiandien bandomi paversti oficialia tiesa.

Pavyzdžiui, lyties kaip socialinio konstrukto teorijos teigia, kad mergaitės ir berniukai gimsta iš esmės belyčiai, vienodi seksualumo ir lyčių tapatybės prasmėmis, o dirbtinius „moteriškumą“ ir „vyriškumą“ jiems įdiegia vyrų dominuojama patriarchalinė visuomenė. Ir štai neva tik dėl to vyrai dažniau vadovauja ar apskritai dirba. Ir panašiai. Feministėms tokia teorija ne tik neatrodo absurdiška; joms nerūpi, kad akademinės duomenų bazės lūžta nuo straipsnių, nagrinėjančių prigimtinius moterų ir vyrų skirtumus (įskaitant ir tai, kuri lytis kuriuo smegenų pusrutuliu labiau linkusi naudotis arba kaip smegenų skirtumai ar tam tikrų hormonų kiekio skirtumai nulemia skirtingą lyčių elgesį). Kairiesiems radikalams svarbu ne tiesa, o jų ideologija.

(Teisybės dėlei pridursiu, kad mažytė dalis lyties gali būti konstruojama visuomenės, nes žmogus yra socialinis padaras, „kalbantis gyvūnas“, kaip sakė Aristotelis. Nepaisant viso to, šis aplinkos poveikis yra toks menkas, kad feministines teorijas paverčia anekdotais. Kodėl? Todėl, kad mes esame daug labiau priklausomi nuo savo kūno nei feministės mano. Esame hormonų veikiama gyvūnijos dalis, kad ir kokią daugybę metų (evoliucijos procese – juokingai trumpai) gyvename civilizuotai ir dvasingai. O žmogaus organizmas mums sako, kad tarp vyro ir moters skirtumas yra didžiulis. Gimei arba vyru, arba moterimi, ir ką čia bereikia pridurti?)

Ir kaipgi moterų teisių gynėjai bando spręsti visuomenėje, anot jų, įsitvirtinusią neteisybę? Prievarta, ne kitaip. Tai duoda pradžią politikai, vadinamai „pozityviąja diskriminacija“. Kai diskriminuojama ne kokia nors mažuma, o – šiuo atveju – vyrai, tai toks diskriminavimas tampa skatinamu ir teisingu, „pozityviu“. Norvegijoje, pavyzdžiui, buvo priimtas įstatymas, pagal kurį bent 40 procentų įmonių direktorių tarybos turi sudaryti moterys. Daugybė patyrusių darbuotojų vyrų turėjo būti atleisti, kad jų vietas galėtų užimti moterys.

Tokia diskriminacija, kurią kažkam apsiverčia liežuvis vadinti pozityvia, įmanoma net ir (3) rasiniu lygmeniu. Štai JAV nuo 2003 metų į aukštojo mokslo įstaigas oficialiai leidžiama priimti studentus atsižvelgiant į jų rasę. Tokiu, švelniai tariant, nesąžiningu būdu į universitetus ir koledžus patenka vis mažiau baltųjų ir azijiečių, nes jie, nors ir pasirengę geriau, dažnai būna nukonkuruojami prasčiau pasirodžiusių juodaodžių ar lotynų amerikiečių – vien dėl šių odos spalvos.

Iš tiesų, siekdami užkirsti kelią bet kokioms rasinės diskriminacijos apraiškoms, politinio korektiškumo propaguotojai peržengė pačias kvailiausias ribas. Cenzūra palietė net legendinį animacinį filmuką „Tom&Jerry“ – mat lygių teisių aktyvistams pasirodė, kad tai, jog po sprogimų katinas Tomas lieka juodu veidu, yra labai įžeidžiantis dalykas. Remiantis šia kvailyste, juodaodžius turėtų įžeisti ir visi kasdien pasaulyje po gaisrų randami apanglėję aukų kūnai ar suodžiais išsitepę kaminkrėčiai. Kimbama į atlapus net, atrodytų, nepajudinamai ir neliečiamai klasikai – rasizmu buvo apkaltinta Dantės „Dieviškoji komedija“, pasiūlyta ją išmesti iš mokyklų programos. Metų pradžioje Didžiojoje Britanijoje rasistu buvo išvadintas septynmetis berniukas, kuris paklausė bendramokslo, ar šis yra rudas, nes atvyko iš Afrikos.

Svarbu tai, kad šie atvejai tėra mažytė vis labiau Vakaruose įsigalinčios politinio korektiškumo cenzūros dalelė. Laisvojo pasaulio piliečiai yra priversti nuolat bijoti, kad koks nors jų ištartas žodis netaptų pretekstu kaltinimams rasizmu, seksizmu, neapykanta, diskriminacija. Turint omenyje, kokie pasibaisėtini ir atstumiantys yra minėti būdo bruožai, baimė būti jais apkaltintam dar labiau išauga. Tuo gindami savo pozicijas sumaniai naudojasi politinio korektiškumo sekėjai – bet kada apšaukus oponentą rasistu, seksistu arba naciu jis nutils, nes visi suvokia, koks baisus dalykas yra būti rasistu, seksistu arba naciu. Niekas juk nenorėtų, kad jam, neduok Dieve, kas nors prilipintų tokią etiketę. Todėl geriau tiesiog patylėti ir to garantuotai išvengti.

Lietuvoje užgimstančios politinio korektiškumo apraiškos kol kas esti kuklios, bet vis tiek pavojingos. Vieniems dingojasi, kad sostinėje per mažai gatvių yra pavadinta moterų garbei, kiti bando homoseksualumą diegti vaikams. Priešingai nei Vakaruose, mūsų šalyje tokių atvejų kol kas pasitaiko vienetai, tačiau tenka būti ypač atsargiems, kad tai, kas nemoralu ar tiesiog neteisinga, ir toliau liktų už normos ribų.

Rezistenciniai vakariečių veiksmai

Pastebėtina, kad kuo labiau lygių teisių „specialistai“ kišasi į žmonių bendravimą ir cenzūruoja visus politiškai nekorektiškus terminus, tuo aktyviau tam priešinasi Vakarų visuomenių gyventojai. Toks pasipriešinimas, manyčiau, vyksta tiek sąmoningai, tiek ne, ir tokiose erdvėse, kuriose sunkiau atsekti tapatybę – dažniausiai internete.

Todėl demokratiškose ir liberaliose visuomenėse ypač populiarūs tampa tokie interneto memai, kuriuose vartojamos ne visai politiškai korektiškos, o kartais ir įžeidžiančios, idėjos. Turbūt ryškiausi pavyzdžiai – Successful Black Man („Sėkmingas juodaodis“ – čia juodaodis vyras iš pradžių būtinai pavaizduojamas kaip gangsteris ir nusikaltėlis, vėliau šią prasmę pakeičiant į priešingą), Homophobic Seal („Homofobiškas ruonis“ – pridedamas prie silpnumą, nevyriškumą vaizduojančių paveikslėlių), College Liberal („Koledžo liberalė“ – besityčiojantis iš ne itin protingų ir ne itin sąžiningų kairiųjų aktyvistų), That‘s Racist („Tai rasistiška“ – pašiepiantis rasizmą visur įžvelgiančius politinio korektiškumo garbintojus) ir kiti. Paminėjimo verti ir Bitches Love X („Kalės myli X“) ar Third World Success („Trečiojo pasaulio sėkmė“). Jau nekalbant apie ypač politiškai nekorektiškus Women Belong In The Kitchen („Moterų vieta – virtuvėje“) paveikslėlius.

Logiška, kad tokiam plačiam šių interneto vaizdelių paplitimui didelės įtakos turėjo politinio korektiškumo įsigalėjimas. Juk jeigu „lygių teisių“ gynėjai iki anekdotinio nukvakimo neprimetinėtų savo idėjų, šaipytis tiek iš moterų, tiek iš juodaodžių ar homoseksualų būtų ne tik nedora, bet ir mažų mažiausiai neskoninga. Šiandien tokia pašaipa internete įgauna visiškai kitokią – pasipriešinimo politiniam korektiškumui – reikšmę. Greičiausiai tai ir yra viena iš šių memų populiarumo priežasčių.

Arba štai jau minėtas įstatymas JAV, dėl baltųjų ir azijiečių diskriminacijos priimant į universitetus. Ar didelė tikimybė, kad dėl „pozityviosios“ diskriminacijos į universitetą neįstojęs, nors ypač aukštus įvertinimus ir tinkamas asmenines savybęs turįs, baltaodis neims šiek tiek nemėgti juodaodžių? Juk jie buvo priimti vietoje jo, nors turėjo žemesnius įvertinimus. O ar dažnas vyras, išmestas iš darbo dėl to, kad į jo vietą būtinai būtų pasodinta kokia nors moteris, nesijaus pyktelėjęs ant visų moterų? Šią politinio korektiškumo kasamą duobę suvokia ir nemaža dalis „mažumų“ – dėl to kuriasi tokios organizacijos, kaip „Damos prieš feminizmą“ ar „Kampanija prieš politinį korektiškumą“. Tai leidžia manyti, kad labai dažnai politinio korektiškumo idėjomis žavisi ne pačios mažumos, o velniai žino kokių tikslų vedami „lygių teisių“ aktyvistai.

Pasipriešinimas politiniam korektiškumui jaučiamas ir per rinkimus. Nors konservatyvios partijos Vakarų valstybių rinkimuose pernelyg nedominuoja, tačiau vis daugiau balsų gauna radikalios „far-right“ politinės jėgos, kurių nemaža dalis netgi atvirai deklaruoja priešiškumą vienokioms ar kitokioms mažumoms. Tokių pavyzdžių Europoje yra tikra gausybė.

Štai viena iš priežasčių, kodėl britų vietos valdžios rinkimuose Konservatorių partija gerokai pralaimėjo leiboristams, laikomas vis didėjantis kraštutinių dešinių politinių jėgų – Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos ir Britų nacionalinės partijos – populiarumas. Šios partijos susišlavė nemažą dalį konservatorių balsų, o tai byloja apie visuomenės radikalėjimą – balsuojama už euroskeptiškas ir neigiamai imigrantų (mažumų) atžvilgiu nusiteikusias partijas. Argi tai nėra būdas gintis prieš šalyje ir Europos Sąjungoje įsigalintį politinį korektiškumą?

Panašių pavyzdžių gausu ir kitose valstybėse – Prancūzijos prezidento rinkimų pirmajame ture trečiąją vietą iškovojo ir 19,3 procento rinkėjų balsų surinko nacionalistinių pažiūrų kandidatė Marine Le Pen. Buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy siekdamas rinkėjų palankumo taip pat nuosekliai elgėsi vis radikaliau – departavo romus iš šalies, pritarė griežtesnėms kovos su terorizmu priemonėms.

Švedijoje ultradešinioji partija „Švedijos Demokratai“ per praėjusių metų rinkimus pirmąkart surinko 5,7 procento balsų ir gavo 19 vietų parlamente. Suomijos nacionalistų partija „Tikrieji Suomiai“ 2011 metų rinkimuose užėmė net trečiąją vietą, surinkę 19,1 procento balsų ir gavę 39 vietas parlamente.

Visus nurungia Vengrijos radikalioji dešiniųjų partija „Jobbik“. Kol daugelis kairiųjų ir liberalų skundžiasi šios šalies valdančiosios „Fidesz“ partijos (52 procentai balsų) neva antidemokratiniu valdymu, man atrodo, kad geriau tegul jie džiaugiasi, jog vengrai neišrinko „Jobbik“. Ši partija, dažnai vadinama antisemitine ir fašistine, 2006 metų rinkimuose į parlamentą nepateko visai, bet jau 2010 metais vykusiuose rinkimuose ji užėmė trečią vietą ir gavo 47 vietas parlamente (daugiau kaip 12 procentų visų vietų).

Šitoks radikalų stiprėjimas įvairiose Europos valstybėse yra neabejotinai paskatintas politinį korektiškumą puoselėjančių Europos Sąjungos institucijų kišimosi į suverenių valstybių vidaus reikalus. Sąjunga, propaguojanti multikultūralizmą ir beribę toleranciją, dalį europiečių jau pradėjo erzinti ir net gąsdinti, todėl šie griebiasi šiaudo – balsuoja už radikalius nacionalistinių pažiūrų politikus, kurie skelbiasi kovojantys prieš politinį korektiškumą, imigraciją, homoseksualumą. O ką daryti? Kai iš žmonių atimamos jų laisvės, demokratija, tautinė tapatybė ir orumas, jiems lieka tik kova apsiginklavus nacionalizmu, pykčiu ir prievarta. Vakariečiai nėra tie žmonės, kuriuos galėtum pavergti be kovos.

Tikėtini ir ne patys gražiausi scenarijai

Vakarų valstybėse matomas reiškinys, kai vis labiau stiprėja ir tarpusavyje grumiasi kraštutinės jėgos (kairėje – politinis korektiškumas; dešinėje – radikalus nacionalizmas), nieko gera žadėti negali. Įsivaizduoju tris labiausiai tikėtinas šiuo metu vykstančių procesų baigtis, kurios yra labai paprastos – arba laimės politinio korektiškumo diktatūra, arba laimės dešinysis ekstremizmas, arba Vakarų pasaulis atsilaikys ir nuslopins šias dvi negandas, kaip kažkada sugriovė nacistinės Vokietijos galybę bei, kiek vėliau, atsilaikė prieš Šaltojo karo pavojus. Priešingu atveju, abu radikalesni scenarijai grėstų demokratijos mirtimi.

Jei laimėtų politinio korektiškumo garbintojai, apie žodžio laisvę nebegalėtų būti nė kalbos. Jau ir dabar jos ribos daug kur Vakaruose yra nutrintos bei iš naujo nubrėžtos gerokai toliau, nei turėtų būti. Nors šiandien tai skamba neįtikėtinai, bet yra nemaža tikimybė, kad už politinį nekorektiškumą kada nors ims sodinti į kalėjimą. Taip visada nutinka ten, kur demokratija sunaikinama, o už žodį – baudžiama. Jei šiandien Vakaruose galima būti atleistam iš darbo ar net gauti baudą už garsiai išsakytą politiškai nekorektišką savo nuomonę, drįstu manyti, kad tik laiko klausimas, kada už tai pradės bausti dar griežčiau. Kiekviena totalitarinė ideologija yra paremta represijomis. Ši – kad ir kaip nekaltai įpakuota šiandien – nėra išimtis.

Jei politinis korektiškumas būtų sugriautas augančio nacionalizmo ir ultradešiniųjų partijų populiarumo (kartu, žinoma, griūtų ir Europos Sąjunga), vėlgi iškiltų demokratijos sunykimo pavojus. Žinant tokių partijų (ypač vengrų „Jobbik“, kurių net paradai primena SS eitynes) polinkį į militarizmą ir diktatūrą, egzistuoja nemenka tikimybė, kad vienoje ar kitoje Vakarų valstybėje atsirastų naujas Hitleris, Franco ar bent Smetona. Dalis Europos grįžtu bene šimtmečiu atgal – į gūdų tarpukarį.

Trečiasis kelias, žinoma, yra pats šviesiausias, nors ir slidus bei sudėtingas. Politinį korektiškumą geriausia užgniaužti jo kūdikystėje, nes tuomet ne tik išsaugotumėme demokratiją bei žodžio laisvę, bet ir dešiniųjų radikalizmas taptų niekam nebereikalingas ir nebeįdomus. Mums, lietuviams, tai padaryti lengviau nei draugams iš Vakarų. Jiems teks politinį korektiškumą iš savo kiemo išvyti, o mums – tiesiog neįsileisti. Taip juk daug paprasčiau, argi ne?

Pabaigai

Apibendrinant pasakytina, kad politinio korektiškumo pavojai suvokiami ir nagrinėjami vis plačiau ir dažniau. Tai teikia džiaugsmo ir vilčių. Gaila, kad dažnai kova prieš šį reiškinį virsta dar vienu radikalizmu – ultradešiniųjų veikėjų populiarėjimu. Abi šios tendencijos gąsdina ir nežada gražios bei teisingos baigties.

Štai todėl ir rašiau tokį tekstą – skleisti žinią apie politinio korektiškumo įsigalėjimą yra būtina ir tam, kad suvoktumėme milžinišką bei pragaištingą šio pavojaus mastą, ir tam, kad kovodami prieš jį nesusižavėtumėme dešiniųjų radikalų lozungais. Nors pastarieji skelbia, kad sunaikins politinį korektiškumą, leis mums gyventi „be žydrų, juodų, raudonų ir be taboro čigonų“, kad ir ką tai reikštų, šis kelias visada bus tik klaidingas.

Trečiasis kelias – kariauti su beprotybe, patiems išliekant blaivaus proto. Mažumos dažniausiai yra nekaltos dėl šio „lygių teisių“ veikėjų siautėjimo, o mums nėra jokio reikalo imti nemėgti svetimšalių, homoseksualų ar dar kokių nors mažumų. Jie nori elementarių teisių, o ne privilegijų, ir daugelis, neabejoju, yra patenkinti XXI amžiuje jiems tenkančiomis teisėmis. Juk tai, ką feminizmas ir panašūs judėjimai padarė XX amžiuje, yra nuostabu.

Šiandien nebėra prieš ką kovoti, todėl ir kuriami įsivaizduojami priešai. Juos kuria ne mažumos, o kairieji aktyvistai. Tai jie kalti, kairieji ekstremistai, kurie nori karo, revoliucijų ir Molotovo kokteilių. Dargi komunizmo, nes nereikės dirbti, o kažką vis tiek gausi. Tik su jais tenka kariauti, nes buvome užpulti, o karo joks sveikas žmogus šiaip jau nenori.

Prisiminiau ištrauką iš miuziklo „Notre-Dame de Paris“, kuri čia labai tinka:
Katedrų amžius praėjo,
Daugybė barbarų
Šturmuoja miesto vartus,
Įleiskite tuos pagonis, tuos vandalus,
Šio pasaulio pabaiga
Numatyta 2000 metais

Mūsų laikų barbarai puola tai, kas mums buvo brangu tūkstančius metų ir vis dar yra brangu dabar – šeima, tauta, Tėvynė, kai kam ir religija. Negalime jų įsileisti. Tie barbarai sukūrė ir jau aptartą politinio korektiškumo cirką, prieš kurį mums teks atsilaikyti. Tai yra jų ginklas, jų ideologija. Mūsų ginklai – tiesa ir orumas. Jais anksčiau ar vėliau visada laimima.

Jei tekstas patiko, kviečiu pasidalinti socialiniuose tinkluose:

•