Pirmą kartą apie Vengrijos premjerą Viktorą Orbaną sužinojau vos prieš porą savaičių. Tada „Lietuvos ryto“ savaitgalio priede „Rytai-Vakarai“ perskaičiau apie jį ilgą ir niekinantį tekstą, kuriame ministras pirmininkas vadinamas pasipūtėliu, garbėtroška, diktatoriumi. Atvirai kalbant, tąkart beveik patikėjau. Tokio kryptingo žiniasklaidos puolimo prieš asmenį, valstybę ar partiją seniai neteko matyti, o dar labiau intriguoja tai, kad puolama ne visai aiškiais ir, sakyčiau, silpnoką pagrindą turinčiais kaltinimais.

Nors tenka sutikti, kad kai kurios „Fidesz“ partijos atliktų permainų nuostatos galėtų būti ginčytinos, bet priekaištai dėl demokratijos naikinimo ir bandymo kurti autoritarinį valdymą yra neįtikinamai perdėti. Šiuo populizmu užsiimantys Europos Sąjungos politikai iš tiesų kariauja visai kitokį karą, o juos neva įsiutinusios centrinio banko, teismų ir duomenų apsaugos tarnybos reformos iš tiesų, atrodo, tėra tik priedanga.

Vengrijos konstitucija sąjungai, kuri kuo atkakliausiai iš piliečių gyvenimo stengiasi išguiti patriotizmą, tradicinę šeimos sampratą ir krikščioniškąsias dorybes, yra lyg spjūvis į jos tolerancijos kaukę. Ši konstitucija nurodo, kad santuoka gali būti sudaroma tik tarp vyro ir moters, kad gyvybė yra sergėjama nuo pat jos pradėjimo, kad vengrų tautą vienija Dievas. Vargu, ar turiu teisę laikyti save tikru krikščioniu, bet šios reformos išties džiugina, nes gina man svarbias vertybes – tautą, tradicinę šeimą, gyvybę.

Akivaizdu, kad kairiųjų pažiūrų vakariečiams tiek V.Orbanas, tiek jo partijos priimta konstitucija virto labai nepatogia realybe, nes išdrįso gana aršiai pasipriešinti Europos Sąjungos norma tampančiam tradicijų naikinimui ir tautų niveliavimui. Kad toks požiūris sąjungoje yra vyraujantis galime spręsti jau vien iš jos vadovų kalbų. Štai naujai išrinktas Europos Parlamento pirmininkas Martinas Schulzas (iki tol buvęs socialistų lyderiu!) jau savo pirmąją kalbą baigė fraze „Europa Tėvynė“. Europos Sąjungos prezidentas Hermanas van Rompuy‘us yra dar paprastesnis – pernai savo kalboje jis lyg niekur nieko pareiškė, kad nacionalinių valstybių era apskritai jau baigėsi, o savarankiškos valstybės yra tik iliuzija ir melas.

Politikų ir žiniasklaidos priemonių požiūriai į „Fidesz“ vyriausybę didžiai priklauso nuo politinių pažiūrų. V.Orbano vyriausybę palaiko tiek Lietuvos, tiek, sakykim, Lenkijos dešiniosios minties partijos. Situacija panaši ir Europos Parlamente – vienintelė vengrus palaikanti šio parlamento jėga yra centro dešiniųjų sparnas. Politinis kvapelis juntamas ir spaudoje; pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje kairiųjų pažiūrų „The Guardian“ piešia slogų Vengrijos vaizdą, o konservatyvusis „The Daily Telegraph“ gina V.Orbaną. Atrodo, kad Vengrijoje kilęs skandalas yra greičiau jau kova už ideologiją, o ne kova dėl demokratijos.

Iki šiol vienas iš svarbiausių Vengrijos konstitucijos priešininkų argumentų buvo tas, kad, jų žodžiais tariant, pati vengrų tauta reformoms nepritaria. Kaltinimas yra keistas turint omenyje, kad konstitucijos tekstas buvo paviešintas dar prieš rinkimus ir galbūt net buvo viena iš V.Orbano partijos „Fidesz“ sėkmės priežasčių. Konstitucijos oponentai rėmėsi protestais prieš „Fidesz“, vykusiais Budapešte, bet šiuos jų argumentus sutriuškino sausio 21 dieną įvykęs mitingas, kurio metu net 100 tūkstančių vengrų išreiškė paramą V.Orbano vyriausybei. Joks opozicijos rengtas mitingas nepritraukė panašaus dalyvių skaičiaus. Šis vengrų tautos pareikštas noras patiems tvarkytis savo kieme turėjo užčiaupti net aršiausius kritikus.

Mes negalime žinoti, ar kada nors iš tiesų V.Orbanas nepataps Vengrijos diktatoriumi – jokia valstybė nėra šimtu procentų apsaugota nuo panašios lemties. Tokiu netikėtu atveju buvusiems jo rėmėjams tektų tik pripažinti fantastinį kai kurių žmonių įžvalgumą atpažinti diktatorių net tada, kai jo visai nematyti…

Sveika sąžinė kalba, kad šitaip susiklosčiusioje situacijoje visų svarbiausia yra išsaugoti laisvos vengrų tautos suverenitetą ir teisę gyventi taip, kaip jai norisi. Vengrai moka kovoti už šią savo teisę – tai jie jau padarė per didvyrišką 1956 metų sukilimą. Tąkart vengrai parodė, kad yra didi tauta. Šį kartą jie ir vėl savo valią aiškiai ir garsiai išsakė mitingo metu: „Leiskite mums nuspręsti!“; „Mes nebūsime kolonija!“.

therepublic.com nuotrauka

Turbūt jau visai greitai neliks veiklos srities, kuria nebūčiau nors kartą gyvenime mirtinai susižavėjęs. Vienos iš jų, tikiuosi, lieka visam gyvenimui, kitos, deja, greitai nusibosta.

Praėjusį pavasarį užsikrėčiau dar viena liga, ir vėl užvaldžiusia didelę mano minčių dalį – ėmiausi kurti filmą. Ilgai negalvojęs, kuo tai galėčiau padaryti, pradėjau filmuoti vaizdus mobiliuoju telefonu. Turiu pasakyti – patiko.

Nežinia, kas čia man pavyko, bet kadangi daug ir nesitikėjau, tai dėl nieko gailėtis nesiruošiu. Patenkinau dalelę saviraiškos poreikių (taigi čia Maslow piramidės viršūnė!), praleidau daug įdomių akimirkų fiksuodamas vaizdus ir juos montuodamas, šio bei to netgi išmokau. Galbūt kada nors susuksiu dar vieną ar kokius trisdešimt aštuonis?

Štai toks tas mano filmelis:

Turbūt jau seniai nepasitaikė tokios nuostabios dienos, kad neišgirsčiau ar neperskaityčiau ko nors baisaus apie mūsų šalį; juk ir Jums nuolat tenka klausytis šio purvo. Dar įdomiau, kad jį ant savęs pila patys lietuviai, tad lyg ir nebelieka ko kaltinti… Esame, kokie esame? Kokia tauta, tokia ir valdžia? Bananų respublika, trečiojo pasaulio šalis? Kubilistanas?

Kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad ilgalaikė krizė mūsų smegenyse ir sielose savo mastais šimtus kartų lenkia jau įveiktą ekonominę. Iš sovietmečio atsineštą arba tiesiog iš nuolat burbančių tėvų paveldėtą pesimizmą, nepilnavertiškumo jausmą, nuolatinį nusivylimą viskuo, kas sava, didelė dalis mūsiškių nusineš į kapus, nes nėra lengva išrauti tokias piktžoles.

Dėl to ir nusprendžiau parašyti šį tekstą, pamaniau, sudėliosiu viską į lentynėles bent sau, o jei pasiseks – dar gal ir tiems, kuriems tai irgi svarbu, kuriems Lietuvoje gyventi tinka ir patinka, bet vis tiek norisi statistikos ir faktų, juk šiuos dalykus žinoti įdomu. Naivu tikėtis, kad imsiu ir pakeisiu purviną siaurapročio nuomonę apie jo Tėvynę. Jis vis tiek galvos, kad čia viskas suklastota ir nieko nereiškia, o iš tikrųjų Lietuvoje tėra vien skurdas, savižudybės, avarijos ir vagys. Užtat jaučiu pareigą dalintis informacija, todėl taip ir padarysiu. Pateiksiu tik pakankamai neseniai publikuotus duomenis, kad išvengčiau galimo nukrypimo nuo šių dienų realybės.

Pradėkime nuo ekonomikos – apie ją, deja, nuolat kalbame daugiausiai. Europos Sąjungos statistikos agentūra „Eurostat“ lapkritį paskelbė, kad vidutinis ES valstybių ekonomikos augimas trečiąjį praėjusių metų ketvirtį buvo 0,2 procento. Lietuvos ūkis šį laikotarpį paaugo 1,3 procento – beveik septynis kartus daugiau. Šiuo metu „Eurostat“ interneto svetainėje nurodytas jau visų 2011 metų bendras ES ekonomikos augimas – 1,6 procento, Lietuvos – 6,1 procento (2-oji vieta visoje sąjungoje). Šaltinis yra čia.

Lietuvos BVP per dešimtmetį padvigubėjo. Štai, kokiu greičiu jis kyla:

Vien per pastaruosius dešimt metų Lietuvos eksportas išaugo daugiau nei penkis kartus:

Tiesioginių užsienio investicijų augimas taip pat vyko šuoliais:

Dar vienas aspektas – ekonomikos laisvė. Pagal „The Heritage Foundation“ ir „The Wall Street Journal“ parengtą 2012 metų ekonominės laisvės indeksą Lietuva pasaulyje užima 23 vietą. Mūsų šaliai už nugaros – Vokietija, Prancūzija, Italija ir kitos išsivysčiusios valstybės, apie kurias runkelizmo pasekėjai svajoja su ašaromis akyse. Reitingo šaltinis yra čia.

Nuo mūsų valstybės skolos vienam Lietuvos gyventojui tenkanti dalis – 3,7 tūkstančio JAV dolerių. Šiuo rodikliu mes lenkiame beveik visas Vakarų valstybes. Palyginimui – vienam JAV gyventojui tenkanti valstybės skolos dalis yra 29 tūkstančiai, britui – 26,5 tūkstančio, graikui – 34,1 tūkstančio JAV dolerių. Neįtikėtina, bet vienam japonui tenka daugiau nei 83 tūkstančiai dolerių skolos. Šaltinis yra čia. Štai kaip skolų situacija atrodo žemėlapyje:

Pamirškime ekonominius ir finansinius rodiklius, ne vien iš jų statoma gerovė. Lapkričio pradžioje pasirodė ir Jungtinių Tautų vystymo programos pranešimas, kasmet skelbiantis Žmogaus raidos indeksą pagal valstybių išsivystymo lygį. Lietuva jame ir vėl pakilo aukštyn, užimdama 40 vietą bei pirmą kartą patekdama tarp itin aukšto išsivystymo valstybių. Šaltinis yra čia (PDF).

Rudenį paskelbtame Gerovės indekse Lietuvai teko 44 vieta. Nors ši vieta pakankamai aukšta, bet stebina ir kartu erzina tai, kad net indekso sudarytojai pripažino, jog gyvenimo Lietuvoje kokybę griauna „perdėtas pesimizmas“, o ne reali situacija, ir, jei ne tai, vieta galėjo/turėjo būti aukštesnė. Anot jų, Lietuvos ūkis sparčiai auga, bet gyventojai vis tiek yra nepatenkinti šalies ekonomika; komunikacijų infrastruktūra Lietuvoje yra išvystyta geriau nei daugumoje kitų šalių (itin greitas internetas bei mobiliojo ryšio naudojimas), verslo įkūrimo kaštai maži, bet lietuviai vis tiek mano, kad sąlygos verslui yra blogos; pagal švietimo situaciją Lietuva užėmė 31 vietą, bet gyventojai švietimo sistemą laiko prasta; sveikatos apsaugos sistema yra adekvati, o valstybės saugumui nėra didelių pavojų, bet Lietuviai vis tiek jaučiasi visomis prasmėmis nesaugūs. Tai – ne mano nuomonė, o tyrimą atlikusio Londono „Legatum“ instituto išvados. Ką čia ir bepridurti?.. Šaltinis yra čia.

Spaudos laisvės indeksas 2011 metams dar nėra sudarytas, tačiau galime pažvelgti į kitų metų rodiklius. 2009 metais jame užėmėme garbingą 10 vietą, 2010 metais kartu su Danija ir Japonija pasidalinome 12 vietą. Neatrodytų, kad 2011 metais žiniasklaidos situacija mūsų šalyje smarkiai keitėsi; su nekantrumu lauksiu reitingo ir šiemet. Šaltinis yra čia.

Lietuvos interneto greitis yra trečioje vietoje pasaulyje, o Vilnius šioje srityje yra antras iš visų pasaulio miestų. Įdomu, kad dar gruodžio pabaigoje tikrinant šiuos duomenis Lietuva buvo greičiausią internetą pasaulyje turinti šalis, o Vilnius – greičiausią internetą turintis pasaulio miestas. Kiek gaila, bet iš esmės juk ir dabar situacija, švelniai tariant, yra puiki. Šaltinis čia. Pirmaujame lazerių pramonėje. Šaltinis čia. Lietuva yra pirmoje vietoje pagal ES lėšų panaudojimą. Šaltinis čia. Pasaulio ekonomikos forumo sudarytame konkurencingumo reitinge esame 44 vietoje. Šaltinis čia.

Galima vardyti vienokius ar kitokius Lietuvos pasiekimus iki kol pasieksime katarsį ar net išganymą, bet jie visi vis tiek yra tik stiklas. Vargu ar galime jais iš tiesų išmatuoti, kaipgi čia gyvename. Tikrasis matas esame mes patys; tai, kad tiek žmonių nesigėdija prakeikti savo Tėvynės, kuri iš tiesų yra visai padori šalis, rodo, kad kažkas negero su mumis vyksta.

Vis dėlto tai neturėtų trukti ilgai – tie, kuriems koktu čia sėdėti, anksčiau ar vėliau iš Lietuvos išvažiuos, o kiti susiprotės, kad verkšlenimas be pastangų jokių rezultatų neatneša. Kuo toliau, tuo labiau imama suprasti, kad tai, ko sieki, teks pasiimti pačiam, kad niekas pagal paskyrą baldo ar automobilio nesuteiks, kad norint sulaukti teisingumo, derėtų teisingai elgtis ir pačiam, o prieš skundžiantis korumpuota valdžia – pačiam neduoti ir neimti kyšio. Kai tai suvokiama, imama stengtis, o ne verkšlenti.

Kalbant bendrais bruožais, Lietuva yra išsivysčiusi demokratinė valstybė, gerbianti žmogaus teises ir laisves, esanti Europos Sąjungos ir NATO pilnateisė narė. Tokį kelią nuėjome neįtikėtinai greitai – juk vos prieš du dešimtmečius dar buvome pragariškos totalitarinės sistemos dalimi. Ne tik dabartis, bet ir ateitis yra mūsų rankose; sukursime tokią valstybę, kokią norėsime, nes tai yra demokratinė visų mūsų galia. Lietuva bus tik tokia, kokiai jai leisime tapti. Argi ne nuostabus dalykas yra ši galimybė?

Laisvės gynėjų diena. Dar viena (?). Žinote, kai kam juk atrodo, kad metai iš metų minima ta pati data ir girdimos daugiau ar mažiau panašios politikų kalbos jau nebeturėtų kelti labai didelių emocijų. Bet kelia, visų tų primityvių skeptikų nuostabai. Jiems pasirodė, kad ir straipsnių, kiekvienais metais parašomų šia proga, kiekis turėjo išsemti net tokią jautrią temą. Neišsėmė, vėlgi. Norisi net pacituoti, kaip gražiai parašė R. Sadauskas-Kvietkevičius:

„Sausio 13-oji, mano supratimu, buvo unikalus įvykis, į kurį nieko panašaus mūsų tūkstantmetėje istorijoje nebuvo, nėra ir nebus. Beginklių žmonių valia nesitraukti, apginti savo laisvę pasirodė esanti stipresnė už pusšimtį metų pasaulį bauginusią totalitarinės valstybės armiją. Nuo tos nakties net ir patys agresoriai suprato, jog šitų žmonių pavergti ir suvaldyti nebeįmanoma.“

Ir dar šiek tiek:

„Ne už tokią Lietuvą kovojome,” – sako dažniausiai tie, kurie tada sėdėjo savo bute ant gautos pagal paskyrą „minkštos dalies” ir laukė, kuo visa tai baigsis, kas laimės.“

Lygiai prieš metus man pasisekė užklysti į tokį Seimo interneto svetainės užkampį, kuriame radau 1991 metais Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai vaikų siųstus laiškus. Tie nuostabūs laiškai yra vienas iš gražiausių dalykų, kuriuos kada nors man teko skaityti. Kažkada esu sakęs, kad prieš meną man ir istorija, ir politika atrodo kažkaip juokingai, laikinai ir t.t. Tai sakydamas klydau siaubingai, nes prieš šitokią politiką ir istoriją, kokia sustabdyta tuose nedrąsiuose raštuose, nublanksta beveik viskas. Laiškas, kuris mane galutinai nokautavo, yra čia. Kitus galite pamatyti ir paskaityti paspaudę čia.

Pernai daugybę žmonių, ypač jaunų, išmušė iš vėžių ir jausminga Sausio 13-osios proga Nijolės Oželytės Seime pasakyta kalba, kurią internetu išklausė tūkstančiai lietuvių. Kviečiu tai padaryti dar kartą – spausti čia.

Šiemet gražu buvo žiūrėti į jaunuosius konservatorius, kurie Laisvės gynėjų dienos išvakarėse A. Paleckio prie TS/LKD būstinės surengtą cirką pavertė dar didesniu cirku. Šios akcijos vaizdo įrašą galima pamatyti paspaudus čia. Na, tikrai, negi verta su SLF gauja rimtai diskutuoti?

Tiesa, šiandien Kaune (juk tai lietuviškiausias, patriotiškiausias Lietuvos miestas!) vyksta J. Stalino šlovintojo V. Gergijevo koncertas. Ar įmanoma patikėti, kad tai tėra organizatorių tamsumo nulemtas sutapimas? Siūloma nepainioti meno su politika – šis apgailėtinas pasiūlymas neįtikėtinai primena LFF vadovų raginimus nepainioti politikos ir sporto, kai mūsų futbolininkai išvyko į Čečėniją linksminti žudikų. Džiaugiuosi žinodamas, kad studentai Kaune prieš koncertą surengs tylią protesto akciją. Tikiuosi, kad ji atvers koncerto lankytojų sąžinę ir kiek apkartins jiems koncertą.

O šiaip, tai linkiu Jums visiems gražios dienos, mielieji, kol neiššvaistėme jos čia prie kompiuterių.

nuotrauka iš alkas.lt

Mano pirmasis puikusis įrašas šiame nuostabiame tinklaraštyje nėra nei pasisveikinimas, nei prisistatymas, nes blogas tuo pačiu adresu (aleksandravicius.lt) veikė ir anksčiau, tik jau kokius metus buvo neprižiūrimas, o galų gale ir visai nusprogo. Taigi apsimesiu, kad bent kažkas mane dar atsimena nuo senojo tinklaraščio laikų, nors tie žmonės iš tiesų tėra mano brangieji draugai ir tėvai.

Šiaip jau šis mano pirmasis puikusis įrašas yra apskritai niekinis, nes norima juo tik kažkaip užkurti blogą, kad po to ramia širdimi galėčiau kalbėti apie man svarbius dalykus. Kadangi planas buvo toks menkas, tai jis ir pavyko nepriekaištingai.

Gražios metų pradžios, mielieji, džiaugiuosi vėl čia atsiradęs, džiaugiuosi ir vėl dingdamas iš čia, bet žinau, kad greitai susitiksime. Ir daug rimčiau pasikalbėsime, nes dabar tai visai kažkaip nerimta…